Užgavėnių papročiai Lietuvoje

Užgavėnės – tai kilnojama, 47-tą dieną (visada antradienį) prieš Velykas švenčiama šventė. Seniau Užgavėnes žmonės Lietuvoje švęsdavo net 3–5 dienas: pradėdavo švęsti dar nuo ketvirtadienio, o vėliau įsitvirtino šventimas nuo šeštadienio, sekmadienio. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis – nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė atsigauna iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo dar vadinamos Ragučio švente.

Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario (panašaus pobūdžio šventės nuo senų laikų žinomos visoje Europoje). Šventė kupina linksmybių ir triukšmo. Visoje Lietuvoje žinoma tradicija šios šventės metu daug valgyti (ypač mėsos patiekalų), naikinti pamėklę, atlikti įvairius maginius veiksmus tikintis užtikrinti ūkinę sėkmę, spėti ateitį dėl vedybų, oro ir kitų dalykų. Ši šventė nėra susijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko). 

Lietuvos etnografijos muziejaus nuotrauka iš Užgavėnių

Tai kilnojama šventė, švenčiama 50-tą dieną po Velykų (tarp gegužės 11 ir birželio 12 d.), visada sekmadienį. Krikščioniškoje tradicijoje tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Šventės ištakos siejamos su ikikrikščioniškais laikais švęsta pavasario ir žalumynų švente – tokią Sekminių paskirtį liudija daugybė iki pat XX a. vidurio išlikusių tikėjimų ir papročių, skirtų augmenijos ir naminių gyvulių ritualiniam apsaugojimui.

Kupolių pavadinimas susijęs su kupėjimu (vešėjimu), aukščiausia augalijos suklestėjimo būsena. Senieji šaltiniai rodo, kad seniau kupolių laikas reiškė ne vienadienę šventę, bet ilgesnį laikotarpį, kuriam priklausė ne tik Rasos šventė (Joninės), bet ir savaite vėliau švenčiamos Petrinės, taip pat Sekminių metas. Rytų Aukštaitijoje kupolia arba kupinėmis buvo vadinama jaunimo gegužinė rugių lauke Sekminių antrąją dieną, tuo metu buvo dainuojamos kupolinės dainos, o dzūkai kupolinėmis dienomis vadino laiką nuo Joninių iki Petrinių. XVI a. M. Stryjkowskis tvirtino, kad lietuviai kupalą šventę ilgą laiką, o ypač gegužės 25 dieną ir birželio 25 dieną. Matyt, kupolių periodas apėmė laikotarpį nuo Sekminių iki Petrinių – maždaug nuo gegužės antrosios pusės iki birželio pabaigos.

Kupolių laikotarpio kulminacija – vasaros saulėgrįža, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, vadinama Joninėmis (Šv. Jono diena), taip pat Rasos švente. Lietuvoje nuo seno buvo įprasta tuomet švęsti visą naktį: žmonės tikėjo, kad jei šventinę naktį nemiegos, visus metus bus sveiki ir laimingi. 

V. Voverio nuotraukoje – Rasų šventės akimirka