Dr. Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė apžvelgė M. Čilvinaitės sukauptos kraštotyrinės ir etnografinės medžiagos likimą, jos publikacijas ir archyvinius rinkinius Lietuvos atminties institucijose. Pranešėja priminė apie jos artimą profesinę ir dalykinę bičiulystę su profesoriais Mykolu ir Vaclovu Biržiškomis bei kitais, kurie turėjo didelę įtaką tolimesnei kraštotyrininkės, etnografės, bibliotekininkės veiklai.
V. Jocys konferencijoje pristatė svarbiausius M. Čilvinaitės gyvenimo, studijų, profesinės brandos ir kraštotyros ekspedicijų tarpsnius, jos veiklą Šiaulių kraštotyros draugijoje, publikacijas leidinyje „Gimtasai kraštas“ bei rankraštinio palikimo pateikimą „Lokalinių monografijų valsčių serijoje“. Savo pranešime jis atkreipė dėmesį į etninės kultūros sąsajas su kraštotyros lauko tyrimais, apimančiais žmogaus gyvenimą konkrečioje vietovėje nuo gimimo iki mirties. V. Jocys priminė, kad pirmieji Etninės kultūros globos pagrindų įstatymo veiklos metmenys buvo pasiūlyti kraštiečio prof. Norberto Vėliaus.
Prof. dr. Benediktas Šetkus kalbėjo apie gyvenamosios vietovės reikšmę istorijos tyrimuose, pabrėždamas, kad krašto ir vietos istorija yra neatsiejama didžiosios istorijos dalis, o savo aplinkos pažinimas svarbus ir šiandienos sprendimams bei ateities kūrimui.
Konferencijos dalyvių mintyse ne kartą buvo prisimintas ir rugpjūčio 21 d. į amžinybę iškeliavęs kitas Upynos ir Šilalės krašto, Žemaitijos šviesuolis – kraštotyrininkas, tautodailininkas, muziejininkas, kryždirbys Klemensas Lovčikas (1937-03-17–2026-08-21).
Po konferencijos pranešėjai ir dalyviai kartu su Upynos seniūnu Kęstučiu Aču pagerbė K. Lovčiko atminimą. Taip pat apeitas Upynos etnografinis muziejus – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialas, kurio pastogėse išlikę K. Lovčiko kraštotyrinės veiklos pėdsakai – išsaugoti stogastulpiai ir kryžiai. Su nekantrumu laukiame atnaujintos vidaus ekspozicijos atvėrimo lankytojams.
V. Jocio ir Šilalės kultūros centro nuotr.
EKGT informacija
