Pasitikime Rudens lygiadienį ir Baltų vienybės dieną
Būkite pasveikinti visi, šį rugsėjį dažniau pasižiūrintys į žvaigždėtą dangų, besimėgaujantys atvėsusios Saulės šiluma, skinantys obuolius ir besidalijantys jais su greta esančiais, tarp delnų trinantys šio rudens rugio, kviečio varpas ar jau laužiantys šio derliaus duoną. Ankstyvą vakarą dažniau užsidegantys šviesą, žvakę ar židinį.
Tai Rudens lygiadienis – metas, kai naktis pasivijo ir susilygino su diena. Kokie bebūtume modernūs, šios kalendorinės rudens šventės nei paskubinsime, nei pavėlinsime – ji ateina ir praeina savo ritmu, nepavaldžiu žmogui.
Džiugi žinia mums visiems, kad dalis šio meto derliaus, gamtos ir žmogaus užauginto, jau aruoduose, saugyklose. Dienos trumpumas ir greitesnis vakaras suteikia progą sulėtinti dienos tempą, prisėsti draugų rate, pabendrauti, prisiminti vasaros akimirkas, paskanauti vasaros žolynų arbatos ar iš stiklo išgriebti apynio spurgą, įšokti į šokio sūkurį, užtraukti vieną kitą liaudies ar autorinę dainą drauge su bičiuliais.
Taigi Rudens lygiadienio neatskiriama dalis – šviesa visais jos pavidalais: pradedant bendruomenės laužu, ugniakuru, žibintais ir fakelais. Einant prie savo pamėgtų kasmetinių švenčių vietų, lipant ant savo bendruomenių globojamų piliakalnių.
Rugsėjo 22 dieną prisimename ir istorinę Saulės mūšio pergalę, kurią iškovojome su brolių latvių protėviais, ir turime galimybę kartu su jais prisiminti už mūsų laisvę kovojusius ir galvas padėjusius.

