Pagal senuosius papročius Žolinė yra žalumos, didžiausio suvešėjimo ir derliaus brandos šventė, skirta Žemynai, o pagal krikščionybę – tai Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Dzūkijoje prigijo šventės pavadinimas Kopūstinė. Tikėjimai ir papročiai rodo, kad ši šventė susijusi su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra. Šia proga susirinkdavo visi giminės, kaimynai pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, nes „kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“.

Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles ir vaistažoles, iškepdavo duonos iš naujojo derliaus, o ūkininkai padarydavo alaus, giros. Kai kur per Žolinę susirinkusi prie stalo visa šeima vaišindavosi 12 patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą. Pagerbiant protėvius, vaišių likučiai atiduodami elgetoms.

Būdingas šios dienos paprotys – neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, daržovių. Pašventintas daržoves valgydavo visa šeimyna, jas padalydavo su pašaru gyvuliams tikėdami, kad taip apsisaugos nuo ligų. Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti savo išaugintų daržovių ir kitų augalų (pvz., dzūkės įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą). Parsinešus pašventinta puokštė laikoma pagarbiai, sudžiovinama ir užkišama namuose už šventųjų paveikslo. Sudžiūvusia puokšte smilkydavo užėjus perkūnijai, susirgus žmogui ar gyvuliui, taip pat nuo maro, bado, gaisro ir kitų negandų. Taip pat geriama per Žolinę surinktų žolynų arbata. Šios žolelės būdavo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų jo sielą į kitą pasaulį.