Tai kilnojama šventė, švenčiama 50-tą dieną po Velykų (tarp gegužės 11 ir birželio 12 d.), visada sekmadienį. Krikščioniškoje tradicijoje tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Šventės ištakos siejamos su ikikrikščioniškais laikais švęsta pavasario ir žalumynų švente – tokią Sekminių paskirtį liudija daugybė iki pat XX a. vidurio išlikusių tikėjimų ir papročių, skirtų augmenijos ir naminių gyvulių ritualiniam apsaugojimui.
Berželių simbolika. Per Sekmines žmonės berželiais puošė namus, kiemus, laukus. Berželius statydavo iš abiejų durų pusių, kad šeimininkai vienas kito klausytų. Buvo tikima, kad per Sekmines surištos berželių vantos išvaro iš žmogaus visas ligas. Sekminių vaišių stalas taip pat puošiamas beržo šakelėmis. Berželiams priskirta stipri vegetacinė jėga tikint, kad jų gyvybingumas gali persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms. Berželių šakos ar kiti žalumynai po Sekminių neišmetami – sudžiovinami ir laikomi visus metus. Tikėta, kad sudžiovintų berželių dūmai nubaido piktas dvasias, apsaugo naujai pastatytą pastatą nuo visokių negerovių, gali į šalį nukreipti piktą audros debesį ir pan.
Piemenų šventė. Sekminių pirmą rytą piemenėliai stengdavosi kuo anksčiau atsikelti, o kurie suvėluodavo, tuos Sūduvoje apšaukdavo spirgučiu, Žemaitijoje – ginaliu. Sūduvoje ta proga kiti piemenys jiems dainuodavo daineles, vadinamas oliavimais (dėl būdingų garsažodžių olia, olo oolo, olialio, vali vola ir pan.). Dieną piemenys surengdavo eiseną, iškilmingai pargindami vainikais išpuoštas karves, dainuodami ir grodami Sekminių rageliais, švilpynėmis, lamzdeliais, ožragiu ir kitais pučiamaisiais instrumentais. Piemenys gyvulius išpuošdavo iš berželių šakų, kitų žalumynų, gėlių nupintais vainikais. Tikėta, kad apvainikuotos karvės duosiančios daugiau pieno, todėl piemenėliai šeimininkių būdavo apdovanojami. Iš susirinktų produktų, daugiausia kiaušinių, jie surengdavo sau vaišes – kepdavo kiaušinienę.
Rytagonės. Sekminių dieną samdyti piemenys paprastai ganydavo trumpiau, jiems leisdavo aplankyti savo tėvus, o karves tuomet ganydavo šeimininkų vaikai arba patys šeimininkai, dažniausiai merginos – šis paprotys vadinamas rytagonėmis. Kupiškio apylinkėse rytagonių naktį jaunimas žaisdavo žaidimą „Vestuves kelti“: atlikdavo visas vestuvių apeigas, tik juokais – išrinkdavo „jaunųjų porą“, mergaitės pasipuošdavo pamergių vainikais (pasidarydavo iš beržo šakelių), „vestuvininkai“ dainuodavo vestuvių dainas, šokdindavo „marčią“ ir t. t. Grįžusias iš rytagonių merginas vyrai ir samdiniai pasveikindavo triukšmingai, su šauksmais, o šeimininkės jas apliedavo vandeniu, kad karvės būtų pieningesnės.
Javų lankymas, sambariai, jaunimo susibūrimai. Antrąją Sekminių dieną buvo įprasta apeiti javų laukus. Ypač Aukštaitijoje buvo paplitęs sambarių paprotys: žmonės susirinkdavo ir vaišindavosi lauke netoli pasėlių, dainuodavo, eidavo ratelius, šokdavo, žaisdavo, gerdavo sambarinį (sudėtinį) alų. Toks paprotys dar vadintas parugėmis, kupolėmis. Per Sekmines vykdavo ir kiti jaunimo pasilinksminimai su šokiais. Tarpukariu būtent per Sekmines būdavo organizuojamos pirmosios metinės jaunimo gegužinės (šokių vakarai).
Sūpynės ir laistymasis. Per Sekmines jaunimas rinkdavosi prie sūpynių, supdavosi, dainuodavo, linksmindavosi su muzika, rengdavo vaišes. Kai kuriose Lietuvos vietovėse gyvavo laistymosi vandeniu tradicija, turėjusi užtikrinti geresnį būsimą derlių, sveikatą. Tikėta, kad nuo Sekminių jau tikrai galima maudytis atviruose vandens telkiniuose.
Sekminių vaišės. Išskirtinis šios šventės patiekalas – ant laužo kepama Sekminių kiaušinienė, vadinama pautiene. Per Sekmines, kaip ir per Velykas ar Jurgines, marginami kiaušiniai. Šeimininkės daug kur virdavo virtinukus (koldūnus) su varške ar mėsa: kiekvienas šeimos narys turėdavo suvalgyti po septynis virtinius, tuomet visus metus bus sveikas. Taip pat virdavo šaltanosius (su mėlynių įdaru), kepdavo varškėčius, dėdavo ant stalo varškės sūrį, keptus pyragus.
Ledų diena. Trečioji (kai kur ketvirtoji) Sekminių diena vadinama Ledų diena, kaip ir po Velykų. Tikėta, kad tą dieną nevalia judinti žemės, kad ledai neišmuštų pasėlių, vengta triukšmingų darbų, melstasi prašant apsaugoti nuo blogo oro.
