Kupolių pavadinimas susijęs su kupėjimu (vešėjimu), aukščiausia augalijos suklestėjimo būsena. Senieji šaltiniai rodo, kad seniau kupolių laikas reiškė ne vienadienę šventę, bet ilgesnį laikotarpį, kuriam priklausė ne tik Rasos šventė (Joninės), bet ir savaite vėliau švenčiamos Petrinės, taip pat Sekminių metas. Rytų Aukštaitijoje kupolia arba kupinėmis buvo vadinama jaunimo gegužinė rugių lauke Sekminių antrąją dieną, tuo metu buvo dainuojamos kupolinės dainos, o dzūkai kupolinėmis dienomis vadino laiką nuo Joninių iki Petrinių. XVI a. M. Stryjkowskis tvirtino, kad lietuviai kupalą šventę ilgą laiką, o ypač gegužės 25 dieną ir birželio 25 dieną. Matyt, kupolių periodas apėmė laikotarpį nuo Sekminių iki Petrinių – maždaug nuo gegužės antrosios pusės iki birželio pabaigos.

Kupolių laikotarpio kulminacija – vasaros saulėgrįža, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, vadinama Joninėmis (Šv. Jono diena), taip pat Rasos švente. Lietuvoje nuo seno buvo įprasta tuomet švęsti visą naktį: žmonės tikėjo, kad jei šventinę naktį nemiegos, visus metus bus sveiki ir laimingi. 

V. Voverio nuotraukoje – Rasų šventės akimirka

Svarbiausi šventės simboliai – saulė, ugnis, žolynai, vainikai, „paparčio žiedas“, rasa, vanduo.

Saulė ir ugnis. Per šią šventę Saulei dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos sukuriamas saulės šviesą simbolizuojantis didelis laužas: manyta, kad kuo toliau jis apšvies laukus, tuo rudenį bus didesnis derlius. Aplink laužą šokama, dainuojama. Susmukus laužui paryčiais per jį šokinėjama: vieni dėl geresnės sveikatos, apsivalymo, kiti – norėdami turėti porą (tikėta, kad jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks). Saulę taip pat simbolizuoja aukštai ant karčių iškeltos ir padegtos stebulės – mediniai vežimo ratai.

Kupoliavimas. Šventės išvakarėse moterys ir merginos renka vaistines ir kitas žoleles, vadinamas kupolėmis (ypač jonažoles, mėlynai ar geltonai žydinčius žolynus). Tikima, kad būtent tuomet surinktos žolės turi stebuklingų gydymo galių, todėl jomis būdavo apkaišomi namų pakampiai, tvartai, jomis aprūkydavo siekdami apsaugos, taip pat naudojo gydymo tikslais. Surinktais žolynais išpuošdavo aukštą kartį, vadinamą kupole, ant kurios per šventę buriant mėtomi vainikai. Taip pat kupoliaujama per pačią šventę skinant žolynus pagal tam tikras taisykles – surinkta puokštė parodo žmogaus ateitį (vadovaujantis nuo seno žinomomis augalų reikšmėmis).

Vainikai. Merginos iš gėlių ir kitų žalumynų pina vainikus, kuriais puošiasi pačios arba dabina namus, o vyrai pasidaro vainikus iš ąžuolo šakelių. Vainikas per šventę mėtomas atgalia ranka per galvą ant kupole vadinamos karties spėjant, kada bus vestuvės, o naktį vainikas leidžiamas į vandenį padėjus ant sukryžiuotų lentelių su vidury uždegta žvakele, iš jo plaukimo sprendžia apie ateitį (pvz., jei vaikino ir merginos vainikėliai plaukia drauge – bus vestuvės).

Dainos, rateliai ir šokiai. Per šventę dainuojamos kupolinės dainos – jų tekstuose minima kupolio rožė, kupolės, kupolėjytės, apdainuojamas žolynų skynimas, vainikų pynimas ir pan. Dainuojant einami rateliai, taip pat šokama aplink laužą iki pat ryto.

Paparčio žiedas. Tikėta, kad šią naktį prasiskleidžia stebuklingas paparčio žiedas, o kas jį suras – taps aiškiaregiu, supras paukščių kalbą, įgis turtų ir laimę. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, bet einant gilyn į mišką jokiu būdu negalima atsigręžti atgal, kad ir labai gąsdintų tuomet mišką apnikusios piktosios dvasios. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis – tuomet paparčio žiedas suspindės ir nukris ant patiestos skarelės.  

Prausimasis rasa. Saulei tekant žmonės keliaudavo į laukus ir prausdavosi nuo rugių nubraukta rasa. Rasa vilgomos marškos norint pagydyti ligonius, taip pat surinkta rasa girdomos karvės (kad būtų pieningos), laistomi laukai, daržai (kad būtų derlingi, neželtų piktžolės). Merginos brisdavo į vandenį, išsipindavo kasas, šukuodavo plaukus ir velėjo marškinius tarsi laumės. Tikėta, kad šį rytą vanduo pasižymi ypatingomis savybėmis – juo nusiprausus veidai tampa skaistesni, merginos greičiau ištekės.