Mažoji Lietuva

Istorinės ištakos

Mažoji Lietuva – lietuvių raštijos gimtinė. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą; atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos. Tolminkiemyje Kristijonas Donelaitis 1765–1775 m. parašė poemą „Metai“. Spaudos draudimo metais slaptaisiais knygnešių takais iš čionykščių spaustuvių visus Lietuvos kampelius pasiekdavo lietuviški leidiniai – „Aušra“ ir „Varpas“, kalendoriai, maldaknygės, kviesdami Lietuvą tautiniam atbudimui.

Ši istorinė, etnokultūrinė sritis per šimtmečius susidarė Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio iš kryžiuočių XIII–XIV a. pradžios užkariautų vakarinių baltų žemių: Nadruvos, Skalvos, Lamatos, Pilsoto, o kai kurių tyrinėtojų manymu, ir Sembos, šiaurinės Bartos, šiaurinės Notangos bei šiaurinės Varmės. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir ordino, ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos (1422 m.). Tada gyventojų pagrindą sudarė per karus likę vietiniai baltai, prūsai ir naujai atsikėlę lietuviai. Nuo XIII a. veikiama vokiškos kultūros, Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros.

Iki 1525 m. Mažoji Lietuva buvo Vokiečių ordino valstybės, 1525–1701 m. – Prūsijos kunigaikštystės (kuri iki 1655 m. buvo Lenkijos ir Lietuvos valdovų vasalė), 1701–1871 m. – Prūsijos karalystės sudėtyje, 1871–1919 m. – Vokietijos imperijoje. Mažąją Lietuvą sudarė Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Šilutės, Įsruties, Stalupėnų, Ragainės, Geldapės, Labguvos ir kitos apskritys.

Mažosios Lietuvos žymūs veikėjai 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu kreipėsi į Europos tautų tarybą, prašydami „leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos“. Po 1923 m. Klaipėdos sukilimo prie Lietuvos buvo prijungta tik dalis Mažosios Lietuvos ir įkurtas administracinis teritorinis vienetas – Klaipėdos kraštas. 1939 m. nacistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą ir panaikino šį administracinį darinį.

1944 m. Lietuvai vėl buvo sugrąžinta Mažosios Lietuvos dalis, atitinkanti buvusį Klaipėdos kraštą. Likusioji, didžiausia, Mažosios Lietuvos dalis buvo atiduota Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sričiai ir Lenkijai (Geldapė). Prasidėjus sovietinei okupacijai, dauguma buvusio Klaipėdos krašto gyventojų pabėgo į kitas šalis, nemaža dalis buvo išžudyti ar ištremti. Į ištuštėjusias Mažosios Lietuvos žemes, kurios buvo prijungtos prie Lietuvos, atsikraustė žmonės iš kitų Lietuvos regionų (daugiausia Žemaitijos). Kaliningrado sritis buvo visai išvalyta nuo vietinių gyventojų, jų vietą užėmė rusai ir kiti atsikėlėliai iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų, įskaitant ir lietuvius iš Didžiosios Lietuvos.

X