Mažoji Lietuva

Regiono vardas

Kartografijoje Mažosios Lietuvos (vok. Klein Litauen) ir kaip sinonimas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) pavadinimai vartojami nuo XVII a., šie vardai vartoti ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose, periodiniuose leidiniuose, knygose ir kt. Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen). Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą. Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėta vadinti ir Lietuvos etnografinį regioną. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje įsitvirtino ir tradiciniu tapo šio regiono vadinimas Mažąja Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais.

Istorinės ištakos

Mažoji Lietuva – lietuvių raštijos gimtinė. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą; atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos. Tolminkiemyje Kristijonas Donelaitis 1765–1775 m. parašė poemą „Metai“. Spaudos draudimo metais slaptaisiais knygnešių takais iš čionykščių spaustuvių visus Lietuvos kampelius pasiekdavo lietuviški leidiniai – „Aušra“ ir „Varpas“, kalendoriai, maldaknygės, kviesdami Lietuvą tautiniam atbudimui.

Regiono centrai

Istorinės Mažosios Lietuvos centras – Tilžė, dabar esanti Rusijos Federacijoje. Tarpukariu iškilo Klaipėdos, kaip admininstracinio vieneto centro, reikšmė. Šiandien Mažosios Lietuvos sostine dažniausiai tituluojama Šilutė.

Vėliava

Mažajai Lietuvai reprezentuoti naudojama trispalvė, kurioje spalvos – raudona, balta ir žalia – išdėstytos lygiomis horizontaliomis juostomis. Analogiška vėliava reprezentavo Prūsijos valstybės Lietuvos provinciją XVII–XVIII a. Tas pačias spalvas naudojo ir XIX a. pabaigoje Tilžėje įsikūrusi lietuvininkų kultūrinė draugija „Birutė“.

Kraštovaizdis

Žinomiausia regiono vieta – patrauklioji Kuršių nerija su smėlio kopomis ir pušynais, pajūrio paplūdimiais ir senaisiais kaimais pamario pusėje. Nemuno deltą garsina kasmetiniai potvyniai, žuvingos upių protakos, pamario nendrynai ir Kuršių marios, vaizdingoji Rusnė ir gretimi kaimai. Nuo Ventės rago Klaipėdos link driekiasi sausesnis kalvagūbris su pušynais, įdomiu Drevernos užutėkiu. Nuo Klaipėdos iki Nemirsetos tęsiasi Baltijos pajūris, kur yra vaizdingi Olando kepurės skardžiai ir Karklės žvejų kaimo liekanos. Kitame – rytiniame – regiono pakraštyje plyti didžiosios Smalininkų ir Viešvilės girios su senovinio gyvenimo, tradicinės laivininkystės pėdsakais (Smalininkų žiemos uostu, vandens lygio matuoklėmis, bunomis sureguliuotais upių krantais). Ties Jūros upės žiotimis Nemuno slėnį perkerta Vilkyškių kalvagūbris su legendiniu Rambyno šventkalniu. Nuo tenykščių kalvų atsiveria gražiausi vaizdai į Nemuno ir Jūros slėnius, į už upės likusius Mažosios Lietuvos istorinius centrus – Ragainę ir Tilžę. Žemiau Rambyno prasideda užliejamosios Nemuno pievos su vešliais žolynais, paukščių ir kitokių gyvūnų gausa. Šilutės apylinkėse plyti didžiosios Aukštumalos ir Rupkalvių pelkės – durpynų ir buvusių pelkininkų gyvenviečių plotai.

Tradicinė architektūra

Lietuvos Respublikai likusiame regiono rėželyje išsiskyrė skirtingų kaimų ir savitų trobesių plotai: Kuršių nerijos ir pamario žvejų kaimai; Nemuno deltos upiniai žvejų kaimai ir pievininkų sodybos; panemunių ir papelkių kaimai; laukininkų (žemdirbių) sodybos.

Nerijos smėlynuose glaudęsi žvejai ilgai statė kuklius pastatėlius iš įvairių rąstgalių ir laivų liekanų, vėliau viliojo poilsiautojus dailiais drožiniais ir įstiklintomis verandomis. Rytiniame marių krante ilgai išliko senoviškiausi trobesiai su atvirais ugniakurais, dūmine pastoge ir padailintais prienamiais, moliu apkrėstomis ir baltintomis sienomis, laužytais čiukuriniais nendrių stogais, kuriuos puošdavo įmantrūs stogo žirgeliai.

Patarmės

Pagal tarmių klasifikaciją vakarinėje Mažosios Lietuvos regiono dalyje (Karklė, Klaipėda, Plikiai, Priekulė, Šilutė, Žardė) vyravo vakarų žemaičių (donininkų) patarmė, rytinėje dalyje (Pagėgių apylinkėse) – vakarų aukštaičių kauniškių patarmė. Yra žinoma, kad Kuršių nerijoje nuo XV ir XVI a. sandūros gyveno kuršininkai, kalbėję latvių tarme, vėliau sulietuvėję. Visos šios tarmės dėl po Antrojo pasaulinio karo vykdyto vietos gyventojų genocido šiuo metu yra išnykusios.

Tradicinė muzika

Mažojoje Lietuvoje vyravo vienbalsis dainavimo stilius. XIX a. gausiai užrašytos ir publikuotos lietuvininkų dainos, daugiausia ne apeiginės, bet lyrinės, pasižymi sudėtinga dermine sandara, natūralių dermių ir vėlyvesnių (mažoro ir minoro) susipynimu, savita ritmo ir metro struktūra. Gyvoji dainavimo tradicija dėl išorinių ir vidinių priežasčių (patiems lietuvininkams pirmenybę teikiant ne dainoms, bet giesmėms – ir šventėse, ir kasdienybėje) sparčiai nyko. Vis dėlto iki šių dienų ji yra sąmoningai palaikoma. Pagal stilistiką išsiskiria dvi lietuvininkų etninės muzikos sritys – šiaurinė (Klaipėdos kraštas) ir pietinė (Užnemunė), turinčios ryšių su kitais dialektais. Daugiausia bendrumų esama su veliuoniškių, suvalkiečių ir dzūkų dainų melodika, mažiausiai – su daugiabalsėmis žemaičių dainomis.

Tautinis kostiumas

XIX a. pirmojoje pusėje lietuvininkės moterys vilkėjo gausiai prie kaklo rauktais, puošniai siuvinėtais marškiniais ir trumpomis liemenėmis. Virš languoto arba išilgai dryžuoto raukto sijono ryšėdavo baltas linines prijuostes su įaustais raudonais raštais. Šaltuoju metu vilkėdavo sermėgomis bei kailinukais, aptrauktais tamsiai mėlyna medžiaga, puoštais siuvinėtais raštais ir auksaspalvių galionėlių arba kailiuko apvadais ant pečių ir rankovių. Liemenį juosdavo plačiomis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – puošniai siuvinėtą medžiaginį maišelį. Puošėsi stikliniais arba gintariniais karoliais. Merginos plaukus pindavo į kasas, kurias sudėdavo apie galvą labai sudėtingais būdais, – tokia šukuosena būdavo daroma sekmadieniui ir laikydavosi visą savaitę. nuotakos XVIII–XIX a. pradžioje dėvėdavo aukštą cilindro formos galvos apdangalą, padarytą iš juodo aksomo arba fetro. Jaunamartės kepurėlė, pasiūta iš pintinių nėrinių, užtemptų ant specialaus karkaso, iš viršaus būdavo apgobiama plonu šydu.

Kulinarinis paveldas

Kulinarinis paveldas. Klaipėdos uostamiestyje dėl kultūrų sankirtų įtakos buvo sukurta daug išskirtinių, tik Klaipėdai būdingų valgių. XVII a. Klaipėdoje gimė specifinis kavos gėrimas, gaminamas iš stiprios juodos kavos ir kiaušinio trynių, išplaktų su cukraus pudra. XX a. pradžioje į Klaipėdos restoranų meniu buvo įtraukti tokie patiekalai kaip Mėmelio strimelių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, Mėmelio menkės tefteliai (kukuliai) kaparėlių padaže, ruginės tešlos apvalkale keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys – Mėmelio štufatas. Saldūs Klaipėdos restoranų kulinarinio paveldo patiekalai – Mėmelio štrudelis su vyšniomis ir riešutais, Mėmelio slyvų pudingas ir Mėmelio meduolis, kuriuos valgydavo užsigerdami žemaitiška medaus gira. garsūs klaipėdietiški biskvitai.

X